Kodėl tai iš viso svarbu – ir kodėl dauguma žmonių to negalvoja
Prisipažinsiu atvirai – dar prieš kelerius metus aš pats skaitydavau viską, kas pasitaikydavo po ranka. Delfi, 15min, kažkoks neaiškus portalas su sensacingu pavadinimu, feisbuko nuoroda iš draugo… Viskas atrodė vienodai. Juk jei parašyta, tai tiesa, ne? Na, bent jau taip atrodė.
Bet paskui pradėjau pastebėti keistus dalykus. Tas pats įvykis dviejuose skirtinguose portaluose aprašytas taip skirtingai, kad atrodo, jog kalbama apie du atskirus atsitikimus. Viename – dramatiški antraštės šauktukai, kitame – santūrus, nuobodokas tekstas. Kuris teisingas? Ar abu? Ar nė vienas?
Lietuvos naujienų erdvė yra… įdomi. Švelniai tariant. Turime kelis rimtus, ilgą istoriją turinčius portalus, bet šalia jų egzistuoja dešimtys puslapių, kurie atrodo kaip žurnalistika, skamba kaip žurnalistika, bet iš tiesų yra kažkas visai kito. Reklaminiai straipsniai, politiškai angažuotas turinys, tiesiog prastai patikrinta informacija – visa tai pasiekia žmones kasdien, ir dauguma net nesusimąsto, ką skaito.
Šis straipsnis – ne akademinis darbas ir ne moralinis pamokslas. Tai tiesiog praktinis vadovas, kaip neapsigauti ir kaip rasti tuos portalus, kuriais galima bent kiek pasitikėti.
Pirmiausia – suprask, ko ieškai
Prieš kalbant apie konkrečius kriterijus, verta sustoti ir paklausti savęs: o ko tu iš viso nori iš naujienų portalo? Nes žmonės ieško skirtingų dalykų, ir tai normalu.
Vieni nori greitai sužinoti, kas vyksta – trumpai, aiškiai, be ilgų įžangų. Kitiems svarbu gilesnė analizė, kontekstas, ekspertų nuomonės. Dar kitiems – vietinės naujienos, kas vyksta jų mieste ar rajone. Ir visa tai yra teisėti poreikiai.
Problema prasideda tada, kai žmogus ieško informacijos, bet gauna propagandą. Arba kai mano, kad skaito faktus, o iš tiesų skaito reklaminį turinį. Arba kai portalo redakcija turi aiškius politinius ar verslo interesus, bet apie tai niekur neužsimenama.
Taigi pirmasis žingsnis – sąžiningai sau atsakyti: ar aš noriu tik patvirtinti tai, ką jau manau, ar tikrai noriu sužinoti, kas vyksta? Nes jei pirmas variantas – jokia metodologija nepadės. Bet jei antras – skaityk toliau.
Nuosavybė ir finansavimas – nuobodžiausia, bet svarbiausia dalis
Žinau, žinau – skamba kaip kažkoks verslo žurnalas. Bet klausimas „kas valdo šį portalą ir iš kur jis gauna pinigus” yra pats svarbiausias, kurį galite užduoti. Ir dažniausiai žmonės jo neužduoda.
Lietuvoje situacija yra tokia: didieji portalai – Delfi, 15min, LRT – turi aiškią nuosavybės struktūrą. Delfi priklauso Ekspress Grupei, 15min – Lietuvos rytas grupei, LRT yra visuomeninis transliuotojas, finansuojamas iš biudžeto. Tai nereiškia, kad jie tobuli, bet bent jau žinai, su kuo turi reikalą.
Bet kai atsiranda portalas su patriotiniu pavadinimu, neaiškia „redakcija” ir be jokios informacijos apie savininkus – tai jau rimtas signalas. Lietuvoje yra buvę atvejų, kai portalai, atrodę kaip nepriklausomi žiniasklaidos šaltiniai, iš tikrųjų buvo finansuojami politinių partijų ar verslo grupių interesams atstovauti.
Ką daryti praktiškai:
- Ieškokite „Apie mus” arba „Kontaktai” skilties. Jei jos nėra – blogas ženklas.
- Patikrinkite, ar nurodyti konkretūs žmonės – redaktorius, leidėjas, kontaktinis asmuo.
- Paguglinkite portalo pavadinimą kartu su žodžiais „savininkas” arba „finansavimas”.
- Patikrinkite Žurnalistų etikos inspektoriaus svetainę – ten kartais galima rasti nusiskundimų ar patikrinimų istoriją.
Reklaminiai straipsniai – atskira tema. Patikimas portalas visada aiškiai pažymi, kai turinys yra mokamas ar reklaminis. Jei matote tekstą, kuris atrodo kaip žurnalistinis straipsnis, bet reklamuoja konkretų produktą ar paslaugą, ir niekur neparašyta „reklama” ar „partnerio turinys” – tai manipuliacija. Ir tai sako kažką apie portalo etiką apskritai.
Kaip atpažinti kokybišką žurnalistiką pagal patį turinį
Gerai, sakai, nuosavybė – supratau. Bet kaip su pačiais straipsniais? Čia irgi yra keletas dalykų, į kuriuos verta atkreipti dėmesį, ir daugelis jų matomi iš pirmo žvilgsnio.
Antraštė prieš turinį. Sensacingos antraštės su šauktukiniais žodžiais tipo „ŠOKAS”, „NEGALĖSI PATIKĖTI”, „SKANDALAS” – tai clickbait. Tai nereiškia, kad straipsnis melagiškas, bet rodo, kad portalo prioritetas yra paspaudimai, o ne informavimas. Patikimas portalas rašo antraštes, kurios tiksliai atspindi turinį, net jei jos nuobodesnės.
Šaltiniai. Kur gauta informacija? Ar cituojami konkretūs žmonės, dokumentai, oficialūs pranešimai? Ar rašoma „šaltiniai teigia” be jokio paaiškinimo, kas tie šaltiniai? Geras žurnalistas visada nurodo, iš kur informacija. Jei straipsnyje nėra nė vieno konkretaus šaltinio – tai problema.
Atskyrimas tarp faktų ir nuomonės. Tai klasikinis žurnalistikos principas, kurį daug portalų tiesiog ignoruoja. Faktas: „Seimas priėmė įstatymą X”. Nuomonė: „Šis įstatymas yra katastrofa”. Patikimas portalas aiškiai skiria, kas yra reportažas ir kas yra komentaras ar analizė. Jei nuomonė pateikiama kaip faktas – tai manipuliacija.
Klaidų taisymas. Visi klysta. Net geriausi žurnalistai. Bet svarbu, kaip su klaidomis elgiamasi. Patikimas portalas aiškiai pažymi pataisymus, nurodo, kas buvo pakeista ir kodėl. Jei portalas niekada nekoreguoja savo straipsnių – tai arba jie stebuklingai niekada neklysta (neįtikėtina), arba jiems tiesiog nerūpi tikslumas.
LRT, Delfi, 15min ir kiti – sąžiningas palyginimas
Čia reikia būti atsargiems, nes kiekvienas portalas turi savo stipriąsias ir silpnąsias puses, ir nėra vieno tobulo šaltinio. Bet galiu pasidalinti savo pastebėjimais.
LRT – visuomeninis transliuotojas, kuris teoriškai turėtų būti nepriklausomas nuo komercinių interesų. Praktikoje tai dažnai ir matosi – reportažai paprastai yra subalansuoti, yra aiški redakcinė politika, straipsniai turi šaltinius. Silpnoji pusė – kartais per daug konservatyvus, lėtas reaguoti į greitai besivystančias istorijas. Bet kaip bazinis patikimumo standartas – vienas geriausių.
15min – komercinė žiniasklaida, bet su gana stipria žurnalistine tradicija. Turi investicinių žurnalistikos projektų, atlieka tyrimus. Tačiau kaip ir bet kuri komercinė žiniasklaida, turi spaudimą generuoti srautą, kas kartais matosi antraštėse.
Delfi – didžiausias pagal auditoriją, bet tai ne tas pats, kas patikimiausias. Turi daug turinio, daug greičio, bet taip pat daug clickbait antraščių ir ne visada aukštos kokybės straipsnių. Naudinga kaip greita informacijos platforma, bet reikia kritinio žvilgsnio.
Verslo žinios, Valstybė ir teisė, specializuoti portalai – jei ieškote specifinės srities informacijos, specializuoti šaltiniai dažnai yra geriau nei bendrieji portalai. Ekonomikos naujienoms – Verslo žinios. Teisinėms temoms – specializuoti teisiniai šaltiniai. Ir taip toliau.
Vienas praktinis patarimas, kurį pats naudoju: jei matau svarbią naujieną viename portale, visada patikrinu, ar tą patį rašo bent dar du kiti šaltiniai. Jei istorija egzistuoja tik viename portale ir niekur kitur – tai arba labai greita ekskluzyvė, arba kažkas ne taip.
Socialiniai tinklai kaip naujienų šaltinis – čia reikia kalbėti atskirai
Dauguma lietuvių naujienų sužino ne iš portalų tiesiogiai, o iš Facebook ar kitų socialinių tinklų. Ir tai yra visiškai suprantama – patogi, greita, viskas vienoje vietoje. Bet tai taip pat yra vienas didžiausių informacinės higienos iššūkių.
Problema su socialiniais tinklais yra ta, kad algoritmas rodo tai, kas generuoja reakcijas – o reakcijas labiausiai generuoja emociškai stiprus turinys. Pyktis, baimė, pasipiktinimas. Tai reiškia, kad sensacingos, dažnai klaidinančios naujienos socialiniuose tinkluose plinta greičiau nei tikslios, bet nuobodesnės.
Ką daryti:
- Prieš dalindamiesi naujieną, perskaitykite visą straipsnį, ne tik antraštę. Tai skamba trivialiai, bet tyrimai rodo, kad dauguma žmonių dalinasi turiniu, kurio neperskaitė.
- Patikrinkite, kas paskelbė. Ar tai žinomas portalas? Ar anoniminė grupė su patriotiniu pavadinimu?
- Atkreipkite dėmesį į datą. Senų naujienų pateikimas kaip naujų yra labai dažna dezinformacijos taktika.
- Naudokite fact-checking šaltinius. Lietuvoje veikia Demaskuok.lt – jie tikrina virusines klaidingas naujienas. Europos lygiu – EUvsDisinfo.
Ir dar vienas dalykas, kuris man asmeniškai padėjo – sumažinti naujienų vartojimą per socialinius tinklus ir vietoj to kartą ar du per dieną tiesiogiai apsilankyti keliuose pasirinktuose portaluose. Tai ne tik geriau informacinės kokybės požiūriu, bet ir psichologiškai ramiau.
Dezinformacija lietuviškai – kaip ji atrodo ir iš kur ateina
Lietuva nėra izoliuota nuo platesnių dezinformacijos tendencijų. Priešingai – kaip NATO ir ES narė, esame aktyvus taikinys tam tikrų informacinių kampanijų. Ir tai nėra sąmokslo teorija – tai dokumentuoti faktai, kuriuos patvirtina tiek Valstybės saugumo departamentas, tiek tarptautinės organizacijos.
Kaip atrodo dezinformacija lietuviškoje erdvėje? Dažniausiai ji ateina keliais būdais:
Pusiau tiesos. Tai pats pavojingiausias formatas. Paimamas tikras faktas, bet pateikiamas be konteksto arba su klaidinančia interpretacija. Pavyzdžiui, tikra statistika apie emigraciją pateikiama taip, lyg Lietuva tuštėja katastrofišku tempu, neminint, kad tuo pačiu metu auga imigracija ar grįžtamoji migracija.
Emocinis turinys apie tapatybę. Straipsniai, kurie žaidžia su tautiniais jausmais, baimėmis dėl kultūros išlikimo, pasipiktinimu dėl „elito”. Šie tekstai retai meluoja tiesiogiai, bet nuolat kursto susiskaldymą ir nepasitikėjimą institucijomis.
Netikri ekspertai. Žmogus su akademiniu titulu ar profesionaliai atrodančiu CV pateikia marginalinę nuomonę kaip ekspertinę. Patikrinkite, ar tas „ekspertas” iš tikrųjų dirba toje srityje, ar turi akademinių publikacijų, ar jo nuomonė atitinka mokslinį konsensusą.
Praktinis patarimas: kai skaitote straipsnį ir jaučiate stiprią emocinę reakciją – pyktį, baimę, pasipiktinimą – tai yra signalas sustoti ir pasitikrinti. Ne todėl, kad emocija reiškia melą, bet todėl, kad stiprios emocijos sumažina kritinį mąstymą. Būtent to ir siekia manipuliatyvus turinys.
Kai niekas neatrodo patikima – kaip gyventi su informacine neapibrėžtybe
Yra vienas dalykas, kurį noriu pasakyti aiškiai, nes dažnai šios diskusijos baigiasi tuo, kad žmogus jaučiasi visiškai pasimetęs: niekas nėra tobulai patikima, ir tai yra normalu. Tikslas nėra rasti vieną šventą šaltinį, kuriam aklinai tikėsi. Tikslas – ugdyti įprotį mąstyti kritiškai ir diversifikuoti informacijos šaltinius.
Tai reiškia:
- Turėkite kelis skirtingus portalus, kuriuos reguliariai skaitote – geriau nei vienas „patikimas” šaltinis.
- Skaitykite ir tuos, su kuriais nesutinkate – tai padeda suprasti, kaip ta pati situacija matoma skirtingai.
- Išmokite toleruoti neapibrėžtumą. Ne visada galima iš karto žinoti, kas tiesa. Kartais geriau pasakyti „nežinau” nei patikėti pirmu pasitaikiusiu paaiškinimu.
- Atkreipkite dėmesį į savo informacines burbulus. Jei visi jūsų šaltiniai sako tą patį ir niekas niekada neprieštarauja – tai ne todėl, kad tiesa tokia aiški, o todėl, kad jūs matote tik vieną perspektyvą.
Ir paskutinis, gal netikėtas patarimas: kartais geriau perskaityti mažiau, bet geriau. Informacijos perteklius sukuria iliuziją, kad esame gerai informuoti, kai iš tikrųjų tiesiog esame užversti triukšmu. Vienas gerai perskaitytas, apgalvotas straipsnis iš patikimo šaltinio yra vertingesnis nei dvidešimt greitai perskaitytų antraščių iš atsitiktinių puslapių.
Gyventi su naujienomis, o ne jų valdomiems – keletas paskutinių minčių
Grįžtu prie to, nuo ko pradėjau – prie savo paties patirties. Kai pradėjau rimčiau žiūrėti į tai, ką skaitau ir iš kur, pastebėjau keistą dalyką: pradėjau mažiau skaityti, bet jaustis geriau informuotas. Tai skamba paradoksaliai, bet turi prasmę. Kai filtruoji triukšmą, lieka signalas.
Lietuvos naujienų erdvė nėra katastrofa. Turime gerų žurnalistų, turime portalų, kurie dirba sąžiningai ir profesionaliai. Bet turime ir daug triukšmo, ir daug interesų, ir daug turinio, kuris skirtas ne informuoti, o manipuliuoti. Skirtumas tarp vieno ir kito – ne visada akivaizdus, bet dažniausiai pastebimas, jei žinai, kur žiūrėti.
Kriterijai, apie kuriuos kalbėjome – nuosavybės skaidrumas, šaltinių naudojimas, faktų ir nuomonės atskyrimas, klaidų taisymas, emocinio manipuliavimo vengimas – tai ne kažkokia sudėtinga sistema. Tai tiesiog įpročiai, kuriuos galima ugdyti. Ir kuo daugiau žmonių juos ugdo, tuo sunkiau gyventi nekokybiškam turiniui.
Gal skamba naiviai, bet aš tikrai manau, kad skaitytojas turi galią. Ne tik ta prasme, kad gali rinktis, ką skaityti, bet ir ta prasme, kad portalai reaguoja į auditoriją. Jei žmonės nustoja spausti ant clickbait antraščių, jų bus mažiau. Jei žmonės reikalauja šaltinių ir konteksto, portalai turės juos pateikti. Tai lėtas procesas, bet jis veikia.
Tad gal verta pradėti nuo savęs – nuo kito straipsnio, kurį perskaitysite šiandien. Sustokite sekundei ir paklauskite: kas tai parašė? Iš kur jie žino? Ar tai faktas, ar nuomonė? Ar antraštė atitinka turinį? Tai užtrunka gal trisdešimt sekundžių. Ir ilgainiui tampa antru prigimtimu.
