Fotografijose vis dažniau matome žmones, kurie šypsosi lūpomis, bet niekada – dantimis. Socialiniuose tinkluose, darbo profiliuose, net šeimos albumuose – ta pati poza, tie patys užčiaupti lūpų kampai. Atrodo smulkmena, tačiau psichologai teigia, kad už šio gesto slepiasi kur kas daugiau nei įpročiai.
Laura Denta klinikoje Klaipėdoje pastebi, kad nemažai pacientų pirmą kartą kreipiasi ne dėl skausmo, o dėl to, kad nebegali normaliai jaustis bendraujant. Žmonės prisipažįsta vengiantys juoktis susitikimuose, atsisukantys nuo kameros arba dengia burną ranka pokalbio metu. Tai jau ne estetikos, o psichologinio komforto klausimas.
Šypsenos vengimas kaip socialinis signalas
Tyrimai rodo, kad žmogus, kuris sąmoningai slopina šypseną, laikui bėgant pradeda keisti visą savo bendravimo elgseną. Jis mažiau inicijuoja pokalbius, rečiau palaiko akių kontaktą, dažniau renkasi rašytinę komunikaciją vietoj gyvų susitikimų. Tai ne introversija ir ne charakterio bruožas – tai adaptacija prie diskomforto, kuris kažkada prasidėjo nuo vieno konkretaus momento.
Dažniausiai tas momentas būna paauglystėje – klasioko pastaba, nesėkminga nuotrauka, juokas aplinkinių. Smegenys užfiksuoja: atvira šypsena = pažeidžiamumas. Ir nuo to laiko žmogus gyvena su taisykle, kurios net nebekvestionuoja.
Kai kūnas prisitaiko prie emocijų slopinimo
Psichoterapeutai pabrėžia, kad ilgalaikis šypsenos slopinimas veikia ne tik socialinį, bet ir emocinį lygmenį. Vadinamoji „facial feedback” hipotezė teigia, kad veido raumenų judėjimas tiesiogiai veikia nuotaiką. Kai žmogus neleidžia sau plačiai šypsotis, jis nesąmoningai sumažina ir teigiamų emocijų intensyvumą.
Paradoksas: žmogus vengia šypsotis, nes jaučiasi nesaugus, o vengimas dar labiau mažina pasitikėjimą savimi. Atsiranda uždaras ratas, kuriame diskomfortas maitina pats save.
Kas iš tiesų padeda nutraukti šį ratą
Pirmasis žingsnis – atpažinti, kad problema egzistuoja. Daugelis žmonių net neįvardija to kaip problemos, nes gyvena su ja tiek metų, kad ji tapo norma. Kitas žingsnis – suprasti, ar priežastis grynai psichologinė, ar yra ir fizinis komponentas.
Laura Denta specialistai pastebi, kad dažnai tai būna derinys: žmogus kažkada turėjo estetinį defektą (nutrupėjusį, patamsėjusį ar netolygų dantį), prie jo prisitaikė emociškai, o net kai problema techniniais sprendimais pašalinama, elgsena nesikeičia automatiškai. Todėl klinikoje vis dažniau kalbama apie tai, kad odontologinis rezultatas turi eiti kartu su paciento pasiruošimu jį priimti.
Trys požymiai, kad šypsenos vengimas jums jau kainuoja
Pirma – jūs peržiūrite nuotraukas ir automatiškai ištrinat tas, kuriose matosi dantys. Antra – darbo susitikimuose ar vaizdo skambučiuose jaučiatės nepatogiai ir mažiau pasisakote, nei norėtumėte. Trečia – pastebite, kad kiti žmonės jus suvokia kaip santūresnį ar šaltesnį, nei iš tiesų esate. Jei bent du iš trijų atpažįstate – tai jau ne charakteris, o išmoktas elgesys, kurį galima keisti.
DUK
Ar šypsenos vengimas gali turėti ilgalaikių pasekmių psichinei sveikatai? Taip, ilgalaikis emocijų slopinimas gali prisidėti prie padidėjusio nerimo, socialinės izoliacijos ir sumažėjusio pasitenkinimo gyvenimu.
Ar pakanka vien estetiškai sutvarkyti dantis, kad žmogus pradėtų šypsotis atvirai? Ne visada. Tyrimai rodo, kad fizinis pokytis yra būtinas, bet ne pakankamas žingsnis – žmogui reikia laiko persiprogramuoti elgseną, kartais tam padeda ir psichologo konsultacija.
Kokio amžiaus žmonės dažniausiai susiduria su šia problema? Dažniausiai tai suaugusieji nuo 25 iki 45 metų, kurie šypseną pradėjo slėpti dar paauglystėje ir nuo tada įpročio nepakeitė.
Ar vaikai taip pat gali pradėti vengti šypsotis? Taip, ypač jei sulaukia aplinkinių komentarų dėl dantų išvaizdos mokykloje – tai vienas dažniausių pradinių taškų.
Kartais atsakymas prasideda ne nuo to, ką jaučiate, o nuo to, ko ilgai vengėte. Ir dažnai tas vengimas turi labai konkrečią, išsprendžiamą priežastį.
Šaltinis: estetinis plombavimas Klaipėdoje
