Finansų rinkose netrūksta paradoksų. Vienas ryškiausių – žmonės, turintys daugiausiai žinių apie investavimą, dažnai priima blogesnius sprendimus nei tie, kurie tiesiog nusiperka ir pamiršta. Ekonomistai tai vadina „veikimo šališkumu” – poreikiu nuolat kažką daryti, net kai geriausia strategija yra nedaryti nieko.
Įdomu, kad šią pamoką puikiai supranta kolekcionariai – žmonės, kurių požiūris į vertę iš esmės skiriasi nuo tipinio investuotojo.
Kolekcininko mąstymas vs spekulianto mąstymas
Spekuliantas žiūri į turtą kaip į skaičių ekrane. Jis perka tikėdamasis parduoti brangiau, ir kiekvienas kainos svyravimas kelia nerimą arba euforiją. Jo santykis su turtu – grynai transakcinis.
Kolekcionaras mąsto kitaip. Jis įsigyja daiktą, nes tas daiktas jam kažką reiškia – istoriją, estetiką, priklausymą tradicijai. Kaina svarbi, bet ne svarbiausia. Todėl kolekcionaras neseka kasdienių kainų svyravimų ir neparduoda vos pajutęs nerimą.
Paradoksalu, bet būtent šis „neracionalus” požiūris dažnai duoda geresnius finansinius rezultatus ilguoju laikotarpiu. Kolekcionaras nepasiduoda panikai, neperka piko metu vedamas entuziazmo ir neparduoda dugne vedamas baimės.
Ką apie mus sako mūsų pasirinkimai
Psichologai pastebi, kad žmonių santykis su materialiomis vertybėmis atskleidžia gilumines nuostatas apie laiką, kontrolę ir prasmę.
Tie, kurie renkasi greitą pelną, dažnai pasižymi didesniu impulsyvumu ir mažesne tolerancija neapibrėžtumui. Jie nori rezultatų dabar, nes ateitis atrodo per miglota.
Tie, kurie renkasi ilgalaikį kaupimą – ar tai būtų akcijos, nekilnojamasis turtas, ar fizinės vertybės – dažniau pasitiki laiko jėga. Jie supranta, kad vertė kuriasi lėtai ir kad kantrybė yra konkurencinis pranašumas, kurį turi nedaugelis.
Fizinių vertybių psichologija
Yra kažkas ypatingo turėti daiktą, kurį galima paimti į rankas. Skaitmeniniame amžiuje, kai turtas dažnai egzistuoja tik kaip įrašas duomenų bazėje, fiziniai objektai suteikia kitokį saugumo jausmą.
Kolekcionuojami daiktai – menas, monetos, medaliai, antikvariniai objektai – turi tai, ko neturi akcijų portfelis: apčiuopiamumą. Tai nėra racionalus argumentas, bet žmogaus psichika ne visada veikia racionaliai. Ir tai nebūtinai blogai.
Žmonės, turintys dalį turto fizine forma, dažnai jaučiasi ramiau per ekonominius neramumus. Ne todėl, kad tie daiktai objektyviai saugesni, o todėl, kad jų negalima parduoti vienu mygtuko paspaudimu panikos akimirką.
Laiko horizontas keičia viską
Investavimo psichologijoje vienas svarbiausių veiksnių – laiko horizontas. Kaip žmogus suvokia laiką, taip jis ir investuoja.
Trumpo horizonto mąstymas skatina ieškoti greitų sprendimų, reaguoti į naujienas, bandyti „pagauti” rinką. Tai emocingas ir varginantis kelias.
Ilgo horizonto mąstymas leidžia matyti svyravimus kaip triukšmą, o ne signalą. Žmogus, kuris žino, kad jo turtas skirtas ne ateinantiems mėnesiams, o ateinantiems dešimtmečiams, priima kitokius sprendimus.
Kolekcionarai natūraliai mąsto ilgu horizontu. Jie perka daiktus, kuriuos ketina turėti visą gyvenimą arba perduoti vaikams. Šis požiūris eliminuoja didžiąją dalį emocinių klaidų, kurias daro trumpalaikiai investuotojai.
Diversifikacija ne tik tarp aktyvų, bet ir tarp mąstymo būdų
Finansų patarėjai kalba apie diversifikaciją tarp akcijų, obligacijų, nekilnojamojo turto. Tai svarbu. Bet galbūt dar svarbiau diversifikuoti savo mąstymą.
Turėti dalį portfelio, į kurią žiūrite kaip investuotojas, ir dalį, į kurią žiūrite kaip kolekcionaras, gali būti sveika strategija. Pirmoji dalis dirba finansinius darbus. Antroji – psichologinius: suteikia ramybę, mažina poreikį nuolat veikti, primena, kad vertė nebūtinai matuojama tik pinigais.
Klausimas, kurį verta sau užduoti
Kai kitą kartą svarstysite apie savo finansus, paklauskite savęs: ar mano sprendimai grįsti strategija, ar emocijomis? Ar galėčiau nieko nedaryti metus laiko ir jaustis ramiai?
Jei atsakymas „ne” – galbūt problema ne portfelio struktūroje, o santykio su juo psichologijoje. Ir galbūt kolekcionariai žino kažką, ko dar neišmokė finansų vadovėliai.
