Rašau tai ne todėl, kad kas nors liepė. Rašau, nes jau dvejus metus nešiojuosi šiuos žodžius savyje ir niekada jų nepasakiau garsiai.
Tai istorija apie mano katę Mėtą, apie vieną naktį, ir apie žmones, kurie dirba tada, kai visi kiti miega.
Kaip viskas prasidėjo
Mėta pas mane atkeliavo prieš aštuonerius metus. Mažytė dryžuota katuokė iš prieglaudos, bijanti kiekvieno garso, besislepianti už sofos. Prireikė trijų mėnesių, kol pirmą kartą atėjo pati ir atsigulė šalia.
Per tuos aštuonerius metus ji tapo mano šešėliu. Kur aš – ten ir ji. Dirbu prie kompiuterio – ji ant stalo. Žiūriu filmą – ji ant kelių. Verkiu po skyrybų – ji šalia, murka, lyg sakytų „viskas bus gerai”.
Veterinarą lankydavome kartą per metus. Skiepai, patikrinimas, „katė sveika, iki pasimatymo”. Turėjo mikroschemą nuo pat pradžių – prieglaudos reikalavimas, už kurį dabar esu be galo dėkinga.
Ta naktis
Buvo lapkričio sekmadienis. Grįžau namo apie dešimtą vakaro ir iškart supratau – kažkas ne taip. Mėta gulėjo vonios kampe ir nesikėlė. Paprastai ji pasitinka prie durų.
Priėjau arčiau – kvėpavo sunkiai, greitai. Pabandžiau pakelti – suriko. Ji niekada anksčiau taip nebuvo riksmusi.
Pirma mintis: „Palaukiu iki ryto, gal praeis.”
Antra mintis: „O jei nepraeis?”
Trečia mintis: „Kur važiuoti sekmadienio naktį?”
Skambutis
Googlinu „veterinaras Vilnius naktį”. Randu numerį. Skambinu. Pirma valanda nakties.
Atsiliepia moteris. Rami, dalykiška. Paklausė simptomų. Pasakė: „Atvažiuokite dabar.”
Neklausė, ar tikrai būtina. Nesakė „palaukite iki ryto”. Tiesiog – atvažiuokite.
Suvyniojau Mėtą į pledą, įsodinau į nešyklę. Ji nesipriešino. Tai mane gąsdino labiausiai – Mėta visada priešinasi nešyklei.
Klinikoje
Vidurnaktis. Klinika šviečia. Viduje – veterinarė ir asistentė. Abi atrodo taip, lyg tai būtų vidurdienis, ne pirma nakties.
Paėmė Mėtą. Apžiūra. Ultragarsas. Kraujo tyrimai. Viskas vyko greitai, profesionaliai, be panikos.
Po dvidešimties minučių – diagnozė. Šlapimo pūslės obstrukcija. Jei būčiau laukusi iki ryto – galbūt būtų buvę per vėlu.
„Turėsime ją palikti”, – pasakė veterinarė. „Reikia kateterio ir stebėjimo.”
Žiūrėjau į savo katę ant metalinio stalo, su lašeline, ir verkiau. Veterinarė padavė servetėlę. Ne pirmą kartą, matyt.
Trys dienos
Per tris dienas skambinau kas keturias valandas. Kiekvieną kartą atsakydavo kantriai. Papasakodavo, kaip Mėta miega, ar ėda, ar jau bando murkti.
Trečią dieną pasakė: „Galite atvažiuoti pasiimti.”
Kai įėjau į palatą, Mėta pakėlė galvą ir sumiaukė. Tą patį miaukimą, kurį girdi kiekvieną vakarą grįžusi namo. „Kur buvai?”
Veterinarė paaiškino, ką stebėti, kokius vaistus duoti, kada grįžti patikrinimui. Davė savo asmeninį numerį: „Jei kas – skambinkite bet kada.”
Bet kada. Vidurnaktį. Sekmadienį. Bet kada.
Ko nepasakiau
Atsiskaitydama prie kasos norėjau pasakyti daugiau nei „ačiū”. Norėjau pasakyti:
Ačiū, kad atsiliepėte pirmą valandą nakties.
Ačiū, kad nepasakėte „tikriausiai nieko tokio, palaukite iki ryto”.
Ačiū, kad dirbate tada, kai visi kiti miega.
Ačiū, kad mano katė gyva.
Bet tepasakiau „ačiū” ir išėjau. Nes žodžiai užstrigo gerklėje.
Dvejus metus vėliau
Mėtai dabar dešimt. Ji vis dar pasitinka mane prie durų. Vis dar guli ant kelių, kai žiūriu filmą. Vis dar murka, kai būna sunku.
Tą naktį galėjo būti paskutinė. Jei būčiau laukusi. Jei nebūčiau radusi klinikos. Jei niekas nebūtų atsiliepęs.
Skubi veterinarinė pagalba – tai ne tik žodžiai ant iškabos. Tai žmonės, kurie pasirenka dirbti tada, kai kiti pasirenka miegoti. Kurie mato verkiančias šeimininkes ir sergančius gyvūnus kiekvieną naktį. Kurie vis tiek ateina į darbą kitą dieną.
Dar vienas „ačiū”
Yra dar vienas dalykas, apie kurį negalvoji, kol neprireikia.
Kai Mėta dingo prieš trejus metus – išbėgo pro netyčia atidarytas duris – radau ją po dviejų dienų tik todėl, kad turėjo mikroschemą.
Kažkas rado ją parke, nunešė į veterinariją, ten nuskaitė ir paskambino man. Dvi dienos nerimo, paieškų, plakatų – ir vienas skambutis: „Jūsų katė pas mus.”
Gyvūnų ženklinimas – tai ne formalumas. Tai siūlas, kuris jungia tave su tavo gyvūnu, net kai jis toli. Trisdešimt eurų ir penkios minutės, kurios sugrąžino man Mėtą.
Kam skirtas šis laiškas
Rašau veterinarams, kurie dirba naktimis.
Rašau tiems, kurie atsiliepia telefonu pirmą valandą nakties ir nesako „ar tikrai būtina”.
Rašau asistentėms, kurie ramina ne tik gyvūnus, bet ir jų šeimininkus.
Rašau registratūros darbuotojoms, kurios paduoda servėtėles verkiantiems.
Rašau visiems, kurie pasirinko profesiją, kur sėkmė matuojama gyvybėmis, ne pinigais.
Jūs tikriausiai negirdite „ačiū” tiek dažnai, kiek turėtumėte. Nes žmonės, kaip ir aš, užmiršta. Arba nedrįsta. Arba tiesiog nespėja, nes skuba namo su savo gyvūnu.
Bet mes ačiū sakome tyliai. Kiekvieną kartą, kai pažiūrime į savo augintinį ir pagalvojame: „Gerai, kad esi.”
Pabaigai
Mėta šiuo metu guli ant mano kelių. Murka. Net nežino, kad apie ją rašau.
Ir tegu nežino. Tegu tiesiog būna. Tegu murka.
Už tai, kad ji čia – dėkoju ne likimui. Dėkoju žmonėms.
Ačiū.
