Alytus turi tą kažką, ko ilgisi žmonės pavargę nuo miestų šurmulio. Miestą supa miškai, o miesto širdyje – žmonės, kurie vis dar moka gaminti taip, kaip reikia: nuoširdžiai, be triukų. Ir kai kalba pasisuka apie maistą, čia veikia viena taisyklė – jei kavinė pilna per pietus, vadinasi, ten skanu. Ir nesvarbu, kad iš išorės atrodo lyg laikytųsi ant garbės žodžio.

Kodėl Alytuje valgymas dar gali būti malonumas?

Čia žmonės į restoraną eina pavalgyti, o ne „pasirodyti“. Lėkštės nėra dekoruotos milteliais ir padažais, kurių nežinai, kaip ištarti. Tačiau skonio jose – per akis. Ir dar daugiau – maistas dažnai pigesnis nei tas, kurį susikrauni prekybos centre į krepšelį.

Kai kurie vilniečiai ar kauniečiai vis dar galvoja, kad Alytus – miestas, kur valgyti galima tik kebabinėse. Ir tada jie paragauja jautienos troškinio vietinėje valgyklėlėje. Po to – šviežios žuvies su citrinų sviestu restoranėlyje netoli centro. Galiausiai – naminės varškės spurgų kavinėje prie stadiono.

Ir tada juos ištinka šokas. Nes tai ne tik skanu. Tai – tikra.

Vietos, kurios neturi PR’o, bet turi ištikimus lankytojus

Nors kai kurios Alytaus vietos turi vos kelis staliukus, jos jau seniai „užbookintos“ žodžiu – tarp draugų, pažįstamų, šeimų. Štai kelios, kurios dažniausiai minimos:

• Šaukštas ir šakutė – dienos pietūs visada švieži, porcijos sočios. Vištienos kepsnys su daržovėmis ir ryžiais – apie 5,90 €. Gausi net ir desertą, jei paprašysi su šypsena.
  
• Mimoza Bistro – žinoma dėl sriubų. Kiekviena diena – kita. Trinta morka su imbieru, vištienos ramenas ar barščiai su spirgais. Kainos 3,50–4,00 €, o šalia – traški, šilta duona.
  
• Senasis restoranas – vieta vakarui, kai nori ramybės. Antienos krūtinėlė su slyvų padažu, keptos bulvės su rozmarinu, taurė vyno – už 15 €, bet skonis toks, kad vilnietis sumokėtų dvigubai.
  
• Gėlių kepyklėlė – desertai, kurie gyvena savo gyvenimą. Napoleono tortas toks minkštas, kad atrodo – laikai debesį. O medaus pyragas čia vis dar kepamas pagal tą pačią močiutės receptą.
  

Kava, kurios kaina stebina labiau nei skonis

Ir čia – netikėtumas. Jeigu tikiesi, kad mažesniame mieste kava bus pigesnė, pasiruošk. Daugelyje vietų espresso kainuoja apie 2,50 €, latte – 3,00 €, o su avižų pienu – dar daugiau. Kai kur net 3,80 €. Ir viskas būtų tvarkoj, jeigu šalia būtų vaizdas į kalnus ar jūrą. Bet kai žiūri pro langą į automobilių aikštelę… norisi paklausti, ar tikrai esam Alytuj?

Nepaisant to – žmonės geria. Nes atmosfera vis tiek jauki, o jei dar kavinė turi naminių sausainių ar pyragėlių – viskas atleidžiama.

Ar dar lieka vietų atrasti?

Tikrai taip. Alytus nėra toks didelis, kad pasimestum, bet užtektinai turtingas skoniais, kad per savaitgalį nespėtum visko išbandyti. Ir jei nori žinoti, kur šiandien kepa skaniausius blynus ar kur šiandien išėjo naujas dienos meniu, verta užsukti į https://alytiskis.lt/. Ten vietiniai rašo ne todėl, kad gautų reklamą. O todėl, kad nori pasidalint su tais, kuriems svarbu gerai pavalgyti.

Maistas Alytuje nėra triukas. Jis nepozuoja, neapsimetinėja. Jis tiesiog yra. Ir kai valgai sriubą, kurios kvapas primena vaikystę, ar jautieną, kuri tirpsta burnoj – supranti, kad vis dar yra vietų, kur žmonės gamina su meile.

Ir jei norisi nuo visko atsitraukti – galbūt pakanka tik gerai pavalgyti. Alytuje.